Kai galvoju apie Lietuvą, tai visa atrodo ji tokia brangi, o didžiausia tampa miško kaina. Kai gyvenau ir augau Dzūkijoje, nebuvau iš tų, kurie pamiršta, ką svarbaus ir brangaus turi visai čia pat. Visada žinojau, kad miškas yra nuostabi ir beveik neįkainojama vertybė, sakiau tai ir kitiems. Dabar tik prisiminimuose galiu klajoti po nuostabius Dzūkijos pušynus arba trumpam užsukti ir į tamsų eglių mišką. Anglijoje gyvendamas turiu tenkintis tik darbalaukio kompiuterio tapetais – miško vaizdeliu (žr. paveikslėlį). Visgi norėčiau beveik kasdien pasivaikščioti miške.
Nėra miško
Kaip atrodo Anglija, kurioje miško kaina turbūt apskritai neįperkama? Atrodo ji prislėgtai. Čia beveik visada gražius vaizdus prislegia ir užstoja akmeninės pilys, akmeninės tvoros. Visų pirma, miestas apskritai atrodo kaip akmeninis miškas. Jeigu Lietuvoje būdavo galima iki soties vaikščioti po puikius parkus, išdailintus ir apleistus, jeigu būdavo galima kiek nori gulėti prie upės, o vos išėjus iš miesto, mėgautis miškais, tai čia kitaip. Čia net nematai žalios žolės ar medžių pro tvoras – viskas užstatyta iki dangaus akmeninėmis sienomis, tarsi gyventum labirinte. Žmonės nežino, kas yra miškas, dėl to jiems jo ir nereikia. Nesuprantu, kodėl Robino Hudo dalis buvo filmuota Anglijoje, reikėjo viską Lietuvoje filmuoti, juk tik pas mus tokie geri miškai. Kai Anglijoje išvyksti iš miesto ir tikiesi, kad regos organai bent šiek tiek atsigaus, stebėdami tikrai žalią, gražią aplinką, tai kartais irgi neįvyksta vien todėl, kad ir čia palei kelius yra didelės akmeninės tvoros. Koks tikslas buvo atitverti gamtą taip, tarsi ten būtų kokia nors plintanti ir per kraštus lipanti blogybė? Niekada nesužinosiu atsakymo.
Yra miškas
Lietuvoje miškas yra, girdėjau, miško kaina didesnė negu paprasto sklypo, taip ir turėtų būti. Man asmeniškai miškas atrodo nuostabi brangenybė. Dzūkija tiesiog skendi miškuose, ir kai ten atvažiuoji, jauti tiek daug gyvybės. Aišku, negali ir užsibūti per ilgai, nes galiausiai pasidaro per daug ramu, norisi veiksmo, tenka grįžti į sostinę. Tačiau pakeliui taip pat akis maudai grožyje: pievos, miškai, viskas lekia pro langą. Gali ir sustoti, išlipti, bet kuriame miške pasivaikščioti, tik šiukšlių reikia nemėtyti, yra jau kas ir už mus jų primėto. Taigi, smagu gyventi ten, kur yra miškas, kur galima pasiklausyti paukščių čiulbesio, pušį apsikabinti, grybą nusipjauti.
Jurgita
Kalbant apie akmenines tvoras Aglijoje, džiugu pastebėti, jog Lietuvoje taip nėra. Vis dar galima gyventi šalia miško ir yra puiki galimybė apsitverti savo namo teritoriją bausa.lt ir tuo pačiu matyti ir jausti mišką, jo energiją, vibracijas. Kam uždengti šalia esantį grožį.