Įprasta manyti, kad paminklai yra kažkas panašaus, kas ir skulptūros. Iš tiesų, reikėtų atskirti šiuos terminus ir įsisąmoninti, kad žodis „paminklas“ gali reikšti skirtingus dalykus:
- Skulptūra, monolitinis arba daugiadetalis objektas, sukurtas materialiu pavidalu.
- Bet koks ilgalaikę vertę įgavęs simbolinis dalykas. Gali būti literatūros paminklas, kino paminklas.
- Koks nors simbolis taip pat sinonimiškai gali būti vadinamas paminklu.
Aišku, daugiausiai dėmesio mes paprastai skiriame pačiam pirmajam žodžio vartojimui. Tačiau tiek pirmąja, tiek kitomis reikšmėmis paminklai visada vis tiek yra susiję. Tai, kas virsta paminklu arba būna specialiai nominuojama juo yra dalykai, kuriais siekiama kažką įamžinti. Suteikti prasmę ir reikšmę, dažnai ir garbę kokiam nors reiškiniui, dalykui, žmogui. Pavyzdžiui, gali būti paminklas kokiam nors mūšiui atminti, arba kokiai nors pergalei – kaip simbolinė pagarbos išraiška gerai ar blogai pasibaigusiam įvykiui.
Paminklai taip pat dažnai siejami su mirtimi. Kone ant kiekvieno kapo kapinėse anksčiau ar vėliau atsiduria paminklas, ir jis ten stovi tam, kad artimieji prisimintų velionį. Taigi, paminklo funkcija paprastai yra kažką priminti ir kažką simbolizuoti.
Paminklas gali atsirasti pats savaime, natūraliai, organiškai, o gali būti paskiriamas ir sukuriamas dirbtinai. Jeigu jis yra tik kažkokios nedidelės žmonių grupės, tada jis lieka beveik nepastebėtas. Tačiau kartais paminklai sukelia dideles diskusijas. Tai nutinka tada, kai jie turi atspindėti kažkokios bendruomenės mąstymą, priminti bendruomenei tai, ką jis turi priminti. Tačiau keičiasi vertybės, keičiasi visuomenė, todėl ir paminklai, tarnaujantys viešai erdvei ir sąmonei gali būti keičiami. Neseniai netilo diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų. Nes žmonės atsisakė jas laikyti tik savaiminiais meno kūriniais, tik neutraliomis dekoracijomis. Kartu jos buvo ir politiniai paminklai, visuomenei primenantys įvykius, kurių jie nenori prisiminti. Juo labiau – paminklo tikslas buvo ne tik priminti, o ir suteikti garbę tiems dalykams, kurie dabartinėje mūsų šalies politikoje yra smerktini, susiję su šalies okupacija. Tokio tipo paminklai ilsisi Grūto parke, taigi, ir šie, anot šios nuomonės šalininkų, turėtų ten atsidurti.
Natūraliai paminklai atsiranda tada, kai žmonės patys pastebi, jog vienas ar kitas dalykas bėgant laikui įgavo kažkokią atminimo prasmę. Tarkime, kad ir tas pats Gedimino kalnas iš pradžių turėjo gynybines ir įprastas to meto architektūros funkcijas, o vėliau mums visiems tapo kažkokiu simboliniu ir istoriniu paminklu.